Kaip melstis?

Praktinis asmeninės maldos planas

Dikas Istmanas (Dick Eastman) tarnauja tarptautinėje organizacijoje „Kiekvieni namai Kristui“ nuo 1946 metų, nuo 1989  yra šios organizacijos prezidentas. Per tą laiką jis daugiau nei 100 kartų keliavo aplink pasaulį skelbdamas evangeliją.

Jis taip pat yra Amerikos Nacionalinio maldos komiteto prezidentas. Šis Komitetas sudarytas iš įvairių evangelinio tikėjimo lyderių, planuoja ir organizuoja Maldos dieną Amerikoje, kuri paprastai vyksta gegužės mėnesio pirmąjį ketvirtadienį. Kaip Amerikos Nacionalinio maldos komiteto primininkas Dikas Istmanas buvo kviečiamas į Amerikos Baltuosius rūmus. Jis keletą kartų viešėjo Baltuosiuose rūmuose prezidentų Ronaldo Reigano, Džordžo Bušo, Bilo Klintono ir kito Džordžo Bušo kvietimu.

Dikas Istmanas yra „Maldos mokyklos, kuri pakeičia Pasaulį“ (Change the World School of Prayer) įkūrėjas. Ši mokykla jau yra apmokiusi apie 2 milijonus krikščionių iš 120 šalių apie maldos jėgą. Taip pat jis yra daugelio knygų apie maldą ir evangelizaciją autorius.

 


Anglų karaliaus rūmų poetas ir valstybės veikėjas Alfredas Lordas Tenisonas rašė: „Juk malda išsprendžia klausimų daugiau, nei šis pasaulis įsivaizduoti gali.“

Džonas Veslis, 18 a. Metodistų bažnyčios įkūrėjas ir teologas teigė: „Dievas nieko nedaro be maldos, jis viską daro per maldą!”

Biblijos mokytojas A. T. Piersonas 19 a. pabaigoje rašė: „Dažniausiai, jei ne visada, malda yra kiekvieno judėjimo, kuriam būdinga nuolatinė pažanga, atspirties taškas ir tikslas. Jei kažkur iškyla bažnyčia ir užkertamas kelias pasaulio nedorybėms, vadinasi, kažkas kažkur meldžiasi.“

Palyginus su šiais stipriais istoriniais teiginiais apie maldą, biblinis paties Dievo pažadas, kurį Jis visų pirma davė pranašui Jeremijui, yra daug didesnis: „Šaukis manęs, tai išklausysiu tave ir parodysiu tau didelių bei nesuvokiamų dalykų, apie kuriuos nieko nežinai“.  (Jer 33, 3).

Kad tikintysis augtų Jėzuje Kristuje, jam nėra nieko svarbiau už asmeninę maldą. Šios knygelės tikslas – padėti jums susikurti asmeninį maldos planą, kad malda taptų jūsų kasdienio gyvenimo praktine dalimi.

Apaštalas Paulius taip pat mokė pirmojo amžiaus Efezo tikinčiuosius apie tai, kad reikia kovoti dvasines kovas. „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais“ (Ef 6, 18).

Prisiminkime, jog prieš savo nukryžiavimą Jėzus prašė savo mokinių pabudėti su Juo, o vėliau paklausė jų: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?“ (Mt 26, 40). Vadovaudamiesi pateiktu maldos planu, jūs galėsite atsakyti Jėzui „taip“ (kiekvieną dieną), jei Jis paklaustų jūsų to paties klausimo: „Gal galėtumėte bent vieną valandą pabudėti su manimi?“

Knygelėje pateiktas maldos planas, susidedantis iš 12 žingsnių, kurį naudojant, galima susidaryti nuoseklią ir sistemingą maldos programą kasdien. Sisteminga reiškia „metodiška, efektyvi, išbaigta ir  visapusiška“. Turint maldos planą, kuris paremtas Šventuoju Raštu, turėtų būti daug paprasčiau laikytis kasdienės sistemingos maldos programos. Tiksliau kalbant, jei kiekvienam šioje knygelėje aptartam maldos aspektui skirsite po penkias minutes, valanda praeis labai greitai. Visiškai nesvarbu, kaip jūs naudosite šį planą, tačiau būkite atsargūs, kad jis netaptų religine forma, ritualu. Nepriklausomai nuo to, ar jūs kasdien pasirinksite šešis, aštuonis ar visus dvylika maldos aspektų, svarbiausias dalykas yra prašyti, kad Šventoji Dvasia pripildytų jūsų maldą Dievo buvimu ir Jo tikslu.

  1. ŠLOVINIMAS: Dievo garbinimo aktas.

Šventajame Rašte yra pakankamai kalbama apie tai, jog, kaskart meldžiantis, reikia skirti laiko pašlovinti Viešpatį. Iš tikrųjų, Biblijoje yra daugiau pasakyta apie šlovinimą nei apie maldą. Studijuojant Šventąjį Raštą, akivaizdu, jog malda turėtų prasidėti nuo šlovinimo. Šlovinimas turėtų eiti pirma visų kitų maldos aspektų.

Jėzus moko mus melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje teesie šventas tavo vardas“ (Mt 6, 9b).

„Garsiai šlovinkite Dievą, mūsų stiprybę, džiaugsmingą triukšmą kelkite Jokūbo Dievui!” (Psl 81:1)

 

  1. LAUKIMAS: dvasios pavedimo aktas.

Maldos pradžioje mes taip pat turėtume nurimti Dievo buvime. Laukimas – tai pratęstas tylaus šlovinimo laikas. Biblija dažnai kalba apie Viešpaties laukimą.

„Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų..“ (Iz 40, 31)

„Nekantriai laukiu VIEŠPATIES <…>. Laukiu VIEŠPATIES nekantriau, negu sargybiniai laukia aušros“ (Ps  130, 5-6).

Laukimas yra laikas, skirtas be žodžių išreikšti savo meilę Dievui. Tai laikas, kai mes turime sutelkti visą savo dėmesį į Dievą, ypatingai į meilės aspektus, susijusius su Jo prigimtimi.

  1. IŠPAŽINIMAS: prisipažinimo aktas.

Prieš atnešdami savo asmeninius prašymus Dievui ir netgi prieš atnešdami kitų poreikius užtarimo maldoje, mes turime išpažinti Dievui savo nuodėmes ir nusižengimus. Šis žingsnis efektyviai išvalys kanalą tarp mūsų maldos ir Viešpaties, kad mūsų prašymai galėtų būti išgirsti.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“  (1 Jn  1, 9).

„Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu <…> (Ps  139, 23-24a).

Kai mes prieiname prie šio maldos aspekto, mes turėtume prašyti Dievo, kad Jis parodytų mums praėjusios dienos nusižengimus. Kai Dievas parodo mums mūsų nusižengimus, mes turime juos išpažinti. Išpažinti reiškia sutikti su Dievu dėl tam tikro dalyko. Kai mes išpažįstame savo nuodėmes, mes sutinkame su viskuo, ką Dievo žodis sako apie nuodėmę, ir pripažįstame nuodėmes, kurias Šventoji Dvasia mums parodo.  Kaip senovėje Dievo kunigai eidavo į šventyklą, kad apvalytų ją nuo visokių nešvarumų (žiūrėti 2 Met 29), taip ir mes turime skirti laiko ir maldos metu ištirti arba apieškoti savo dvasinę šventyklą, kad joje neliktų jokios nešvaros. Toks ištyrimas padeda apsivalyti „nuo visų kūno <…> dėmių“ (2 Kor 7, 1).   

 

  1. DIEVO ŽODŽIU PRATURTINTA MALDA. ŽODIS: tikėjimo ugdymo aktas.

Kadangi Dievo žodis ugdo tikėjimą (Rom 10, 17), mes galime ateiti maldoje turėdami daugiau tikėjimo, jei prašysime ir užtarsime kitus remdamiesi Dievo žodžiu.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

Ar mano žodis nėra kaip ugnis? tai VIEŠPATIES žodis. Kaip trupinantis uolą kūjis?“ (Jer 23, 29).

„Maldauju tave iš visos širdies būk man gailestingas, kaip esi pažadėjęs!“ (Ps  119, 58).

Psalmių knygoje  119, 58 mes matome, kad psalmininkas primena Dievui apie Jo pažadus. Kiekvieną kartą, kai melsdamiesi remiamės Dievo žodžiu, mes, kaip teigia Čarlzas Sperdženas remiamės Dievo pažadais – prašome, kad Dievas pagerbtų savo Žodį atsakydamas į mūsų maldas. Tokia malda – didelis palaiminimas Dievui, nes tai parodo, kad mes iš tikrųjų tikime Jo pažadais.

Biblijoje dažnai kalbama apie tai, kaip Dievo žodis suteikia jėgų krikščioniškame kelyje. Pažvelkime, kas apie tai sakoma Pirmame laiške tesalonikiečiams 2, 13: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia (angl. „effectively   works“    „efektyviai veikia“ – vert. pastaba) jumyse, tikintieji.“ Kai mes tiesiogiai taikome Šventąjį Raštą savo maldose, mes iš tiesų savo prašymams ir užtarimams už kitus žmones suteikiame dievišką energeo (jėgą, energiją).

 

  1. BUDĖJIMAS: sąmoningumo aktas.

Panagrinėję Kristaus ir apaštalų mokymus, galime pastebėti, jog juose pabrėžiama budėjimo maldoje arba budrumo maldoje svarba. Melsdamiesi, mes turėtume skirti laiko apmąstyti įvykius, kurie vyksta aplink mus, už kuriuos mums galbūt reikėtų ypatingai melstis. Pažvelkime, ką Biblija kalba apie budėjimą.

„Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41).

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mark 13, 33).

„Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami <…>“ (Kol 4, 2).

Tikrieji užtarėjai turi išsiugdyti dvasinį sąmoningumą arba budrumą, ypatingai kai kalbama apie Evangelijos skelbimo poreikius. Tai yra vadinama budėjimu.

Budrumas – „tai gebėjimas numatyti tinkamas atsakymus į tai, kas vyksta aplink mus“. Budėjimas išsamiau yra apibūdinamas kaip „nemiegojimas, siekiant apsisaugoti“, „atidus stebėjimas“, „buvimas budriu“.

Budėjimo fazę geriausiai apibūdina posakis „būti budriu“. Dvasine prasme, tai įmanoma tik tada, kai mes pradedame suprasti Šventosios Dvasios, kuri veikia per mus maldoje, svarbą. Paulius sakė: „melskitės Dvasioje“ (Ef 6, 18). Labai svarbu, jog mes pasitikėtume Šventąja Dvasia ir leistume, kad ji pervestų mus per šiuos maldos etapus. Kaip sakoma Biblijoje: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus <…>“ (Rom 8, 26).

 

  1. UŽTARIMAS: nuoširdaus prašymo aktas.

Budėjimo etapą keičia užtarimo laikas. Nei vienas maldos laikas negali pasibaigti be maldos už kitų poreikius, ypatingai už tų žmonių, kurie dar nėra girdėję Evangelijos žinios. Iš esmės, užtarimo maldos tikslas – atnešti Dievui ne asmeninio pobūdžio poreikius. Užtarimas – tai malda, kurios metu galvojama apie kitus. Šiuos poreikius galima būtų suskirstyti į penkias grupes:

  1. a)  Šeimos poreikiai.
  2. b)  Bažnyčios poreikiai.
  3. c)  Miesto poreikiai.
  4. d)  Šalies poreikiai.
  5. e)   Pasaulio poreikiai.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 1-2).

„VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs“ (Job  42, 10).

 

Mes matome, jog paskutinėmis Jobo gyvenimo dienomis Dievas išliejo dvigubai daugiau savo palaiminimų ant Jobo nei jis kada nors buvo patyręs, tačiau tik po to, kai Jobas pasimeldė už savo draugus. Tai – užtarimo maldos pavyzdys. Paulius tikintiesiems Romoje kalbėjo, jog didžiausias jo troškimas – kad Izraelis būtų išgelbėtas, todėl jis meldėsi už Izraelio žmones (ir vėl mes matome puikų užtarimo maldos pavyzdį).

 

  1. PRAŠYMAS: asmeniniai poreikiai

Kai meldžiamės, mes nedvejodami turime atnešti Viešpačiui savo konkrečius asmeninius poreikius.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7, 7).

„Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote“ (Jok 4, 2).

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien <…>“ (Mt 6, 11).

Kodėl svarbu atnešti maldoje savo asmeninius prašymus? Nes Dievas nori, kad mes išmoktume pasitikėti Juo net ir dėl mažiausių dalykų gyvenime. Štai kodėl Kristus mokė mus taip melstis: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien <…>“ (Mt 6, 11). Kai mes ateiname su prašymais maldoje, turime nepamiršti, jog prašymai turėtų būti nuoširdūs, paprasti ir nesavanaudiški

Nors labai svarbu atnešti Viešpačiui savo asmeninius poreikius, tačiau visada turime būti atidūs, kad prašymai dėl savo asmeninių poreikių neužgožtų kitų vienuolikos maldos aspektų, o ypač užtarimo maldos.

 

  1. DĖKOJIMAS: išreikšto dėkingumo aktas.

Nors mes dėkojimo aspektą pateikiame šioje mūsų maldos rūšių sąrašo vietoje,  dėkoti mes galime bet kuriuo savo maldos momentu. Kai prašome Dievo kažko, būtų protinga sustoti trumpam ir padėkoti Jam už palaiminimą ar palaiminimus, kuriuos Jis mums jau suteikė, arba iš anksto dėkoti už palaiminimą, kurį mes tikime, kad Dievas duos.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18).

„Dėkodami ženkite pro vartus į jo kiemus su šlovės giesme. Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą <…>“ (Ps  100, 4).

„Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami <…>“ (Kol 4, 2).

Dėkoti galima už mažiausiai keturias sritis:

  1. a)  Dvasinius palaiminimus.
  2. b)   Fizinius palaiminimus.
  3. c)  Materialinius palaiminimus.
  4. d)   Išorinius palaiminimus (Išoriniai palaiminimai – tai palaiminimai, kuriuos Dievas suteikė kitiems, pavyzdžiui, mūsų draugams, mūsų šaliai, mūsų vietinei bažnyčiai ir t.t.).

 

  1. GIEDOJIMAS: garbinimo balsu aktas.

Garbinimo žodžiai, apjungti su melodija, kylančia iš mūsų širdžių, leidžia mums šlovinti viena nuostabiausių formų. Nebūtina giedoti kiekvienos maldos metu, tačiau tai yra ypatinga tarnystė Viešpačiui. Pažvelkime, ką Biblija kalba apie giedojimą šlovinant Viešpatį.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Linksmi tarnaukite VIEŠPAČIUI, artinkitės prie jo su džiugia giesme“ (Ps 100, 2).

„Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį <…>“ (Ef   5, 19).

„Dieve, giedosiu tau naują giesmę, grosiu tau dešimtstyge arfa <…>“ (Ps  144, 9).

 

  1. APMĄSTYMAS: dvasinio vertinimo aktas.

Vertinti reiškia nustatyti kieno nors vertę.

Kai meldžiamės, mes turėtume skirti laiko (kiek įmanoma reguliariau) mintyse įvertinti arba apmąstyti įvairias dvasines temas, pavyzdžiui, Šventąjį Raštą arba Dievo kūriniją.

Apmąstymai yra svarbūs, kadangi būtent jų metu Dievas dažnai apreiškia mums geriausias savo tiesas. Mums mąstant, Dievas parodo, kaip šias tiesas taikyti kasdieniame gyvenime.  

Taigi apmąstymas – tai atidus ir kruopštus tam tikros Šventojo Rašto ištraukos (arba dvasinės temos, kurią Dievas įdeda į mūsų širdis) tyrinėjimas.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis“ (Joz 1, 8)

„Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė“ (Ps  143, 5).

„Naktis praleidžiu kalbėdamasis su savimi; mąstau ir klausiu savęs <…>“ (Ps  77, 7).

 

  1. KLAUSYMASIS:  įsiklausymo aktas.

Kadangi Dievas turi ypatingų planų kiekvienam iš mūsų, mes turėtume atidžiai klausytis Jo balso. Kai meldžiatės, skirkite laiko įsiklausymui. Žinoma, Dievas kalba mums visą dieną, net ir tada, kai mes nežinome, jog Jis mus tyliai moko. Tačiau, nepaisant šio fakto, labai svarbu, kad mes išmoktume išgirsti Dievo balsą, kai meldžiamės vienumoje. Todėl labai gerai maldos metu skirti laiko klausymuisi. Kai melsdamiesi stabtelime, kad įsiklausytume, mes galime priimti ir įsisavinti visa, kuo Dievas nori pasidalinti su mumis, kad mūsų diena būtų produktyvesnė ir patiktų Jam.

Taigi klausymasis yra laikas priimti konkrečius Dievo nurodymus, kurie skirti būtent tai dienai.

Patvirtinančios Šventojo Rašto eilutės:

„Niekada neskubėk kalbėti ir neleisk savo širdžiai tarti žodžio Dievo akivaizdoje, nes Dievas danguje, o tu žemėje. Taupyk savo žodžius“ (Mok 5, 1).

„VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11).

  1. ŠLOVINIMAS: Dievo aukštinimo aktas.

Šlovinimas yra ne tik dieviško garbinimo aktas, kuris yra pirmasis maldos aspektas. Kai baigiame savo maldos laiką, mes turėtume trokšti išaukštinti savo Viešpatį dar labiau Jį šlovindami.  Pažvelkime, kas sakoma žemiau pateiktose Šventojo Rašto eilutėse.

 

JUMS SKIRTAS PAKVIETIMAS TAPTI BUDINČIU SARGU PRIE PASAULINĖS MALDOS SIENOS!

„Jeruzale, ant tavo sienų Aš pastatysiu sargus; jie niekada – dieną ir naktį – nenurims. Jūs, kurie tariate Viešpaties vardą, netylėkite, neduokite Jam poilsio, kol Jis atstatys Jeruzalę ir jos šlovę žemėje.“ (Iz 62, 6-7).